
Mirtis kiekvieną rytą dovanoja mums dar vieną dieną












Jaučiatės susijaudinęs, kai galvojate susitikti su artimu žmogumi, kuris netrukus mirs?
Jums skaudu prisiminti artimo žmogaus gyvenimo pabaigą?
Norite labiau mylėti gyvenimą?
Jaučiatės susijaudinęs, kai galvojate susitikti su artimu žmogumi, kuris netrukus mirs?
Jums skaudu prisiminti artimo žmogaus gyvenimo pabaigą?
Norite labiau mylėti gyvenimą?
Asta Man 40 metu. Pakankamai jauna, kad domeciausi gyvenimu, o ne mirties tema. Taciau, tik supratus kas yra mirtis, kokia ji turi prasme, ismokau is tikruju pamilti gyvenima. Ismokau mokytis vertinti kiekviena jo akimirka ir mokytis buti laiminga. Tai kelias, kuris niekada nesibaigia, taciau kuriuo verta eiti. Mano kelias prasidejo, kai man buvo 28 metai. Kelias prasidejo nuo ligos. Tada pradejau sau uzduoti klausimus, kas yra liga, kas yra sveikata, kaip is tukruju galima pasveikti, ne tik kune, bet ir sieloje. Kokia sio gyvenimo zemeje prasme. Ir pradejau ieskoti atsakymu. Ir po keletos metu ieskojimu radau daug daugiau nei tikejausi. Sutikau ypatinga zmogu, Idris Lahora. Kuris ne tik turejo labai daug ziniu, bet tai kas ypatingai reta, jis buvo ismintingas ir mylejo zmones. Jis moke pazinti gyvenima ir mirti, jis mokė myleti. Liga, kuri atnese patirti, kai buvau arti mirties, padejo suprasti, kad is tikruju gyvenime yra labai nedaug dalyku, kurie svarbus. Tai meile, atjauta, ramybe dziaugsmas, aiskumas, kuriuos ikunijame savo gyvenime, kur bebutume, su kuo bebutume. Tik tai ir lieka po mirties. Kitoks gyvenimo ir mirties supratimas, pakeite manyje daug ka. Ir dabar suprantu, kad tai, ko ismokau yra vertingos zinios, kuriomis galiu pasidalinti ir kurios gali padeti kitiems, tiek tiems, kurie neteko artimuju, tiek tiems, kurie jau iskelevo anapus. |
Solveiga Veena Kodėl siandien dristu kalbeti apie mirti ? Nedaugelis zino sia mano istorija. 2004 metais, budama 25 metu, menesi laiko turejau persalimo simtomus, bet del savo jaunystes visiskai tuo nesirupinau, nes darbas buvo svarbiau. Tikriausiai kai kuriems tai gali buti pazistama. Pamenu ta penktadienio vakara, kai netiketai mane uzgriuvo tahihardijos priepuolis. O kartu su juo didziule mirties baime, nes sirdis plake 180 duziu per minute, o as net nejudejau. Poto seke 2 savaites ligonineje, ivairus tyrimai, taciau realiai priezastis buvo neaiski, nors tahihardija mane lydejo dar ilga laika, beveik 2 metus. Pamenu viena vakara pries uzmiegant, kai atrode, kad sirdis istruks is krutines, vietoj priesinimosi ir stengimosi kontroliuoti kiekviena sirdies duzi ir nerima, kuris apimdavo, tiesiog pasakiau mirciai “taip”. Tuo metu tikrai atrode, kad tai ivyks dabar. Tam tikra prasme tai ir ivyko. Galima sakyti, kad nuo sio momento as pradejau savo antra gyvenima. As supratau, kad iki to momento as visiskai nemaciau zmoniu aplink save - maciau save, kuri viska zino, teisia kitus, neturi atjautos ir geranoriskumo kitu atzvilgiu. Pasakius ta lemtingaji “taip”, as supratau, kad paliksiu savo draugus ir pazistamus, kuriuos iskaudinau savo zodziais ir veiksmais, tevus, kuriems nuosirdziai taip ir nepadekojau uz gyvenima. As maciau, tai ko nepadariau gero ir grazaus. Tas suvokimas tapo lemtingu luziu mano gyvenime. Veliau as labai aiskiai zinojau, kad kita karta kai mane mirtis aplankys, noriu tureti ta vidine ramybe ir taika savyje. Ir mano kelias link harmonijos ir taikos prasidejo. As supratau, kad as nesu tik sis materialus kunas, kad yra kazkas daugiau. Idomu tai, kad po sios patirties tahidardija ramiai isejo ir mano gyvenimo, o mirtis is to baisaus isivaizdavimo tapo mano mokytoju. Tik veliau perskaiciau, kad Buda yra pasakes labai panasiai - “mirtis yra didziausias mokytojas”. 'the greatest of all teachers'. Pazinus mirti, mes labiau vertiname gyvenima, mums tampa aiskesnes musu vertybes, mes tampame naturaliai geranoriskesni. Mes tampame labiau savimi. Priemus mirti, kaip neisvengiama etapa, mes labiau mylime zmones ir gyvenima. Man patinka viena fraze, kuria pasake Idris Lahore, kad mirtis yra draugas, nes tai ji, kuri dovanoja kiekviena nauja gyvenimo diena. |
PIRMASIS ĮKVĖPIMAS.
MIRTIS - TAI NAUJAS GYVENIMAS
TANATOSOFIJA.
SIELŲ SUSITARIMAS

Kodėl siandien dristu kalbeti apie mirti ? Nedaugelis zino sia mano istorija. 2004 metais, budama 25 metu, menesi laiko turejau persalimo simtomus, bet del savo jaunystes visiskai tuo nesirupinau, nes darbas buvo svarbiau. Tikriausiai kai kuriems tai gali buti pazistama.
Pamenu ta penktadienio vakara, kai netiketai mane uzgriuvo tahihardijos priepuolis. O kartu su juo didziule mirties baime, nes sirdis plake 180 duziu per minute, o as net nejudejau. Poto seke 2 savaites ligonineje, ivairus tyrimai, taciau realiai priezastis buvo neaiski, nors tahihardija mane lydejo dar ilga laika, beveik 2 metus.
Pamenu viena vakara pries uzmiegant, kai atrode, kad sirdis istruks is krutines, vietoj priesinimosi ir stengimosi kontroliuoti kiekviena sirdies duzi ir nerima, kuris apimdavo, tiesiog pasakiau mirciai “taip”. Tuo metu tikrai atrode, kad tai ivyks dabar.Pazinus mirti, mes labiau vertiname gyvenima, mums tampa aiskesnes musu vertybes, mes tampame naturaliai geranoriskesni. Mes tampame labiau savimi. Priemus mirti, kaip neisvengiama etapa, mes labiau mylime zmones ir gyvenima. Man patinka viena fraze, kuria pasake Idris Lahore, kad mirtis yra draugas, nes tai ji, kuri dovanoja kiekviena nauja gyvenimo diena.





