Kodėl siandien dristu kalbeti apie mirti ? Nedaugelis zino sia mano istorija. 2004 metais, budama 25 metu, menesi laiko turejau persalimo simtomus, bet del savo jaunystes visiskai tuo nesirupinau, nes darbas buvo svarbiau. Tikriausiai kai kuriems tai gali buti pazistama.
Pamenu ta penktadienio vakara, kai netiketai mane uzgriuvo tahihardijos priepuolis. O kartu su juo didziule mirties baime, nes sirdis plake 180 duziu per minute, o as net nejudejau. Poto seke 2 savaites ligonineje, ivairus tyrimai, taciau realiai priezastis buvo neaiski, nors tahihardija mane lydejo dar ilga laika, beveik 2 metus. Pamenu viena vakara pries uzmiegant, kai atrode, kad sirdis istruks is krutines, vietoj priesinimosi ir stengimosi kontroliuoti kiekviena sirdies duzi ir nerima, kuris apimdavo, tiesiog pasakiau mirciai “taip”. Tuo metu tikrai atrode, kad tai ivyks dabar.
Tam tikra prasme tai ir ivyko. Galima sakyti, kad nuo sio momento as pradejau savo antra gyvenima. As supratau, kad iki to momento as visiskai nemaciau zmoniu aplink save - maciau save, kuri viska zino, teisia kitus, neturi atjautos ir geranoriskumo kitu atzvilgiu. Pasakius ta lemtingaji “taip”, as supratau, kad paliksiu savo draugus ir pazistamus, kuriuos iskaudinau savo zodziais ir veiksmais, tevus, kuriems nuosirdziai taip ir nepadekojau uz gyvenima. As maciau, tai ko nepadariau gero ir grazaus. Tas suvokimas tapo lemtingu luziu mano gyvenime. Veliau as labai aiskiai zinojau, kad kita karta kai mane mirtis aplankys, noriu tureti ta vidine ramybe ir taika savyje. Ir mano kelias link harmonijos ir taikos prasidejo. As supratau, kad as nesu tik sis materialus kunas, kad yra kazkas daugiau. Idomu tai, kad po sios patirties tahidardija ramiai isejo ir mano gyvenimo, o mirtis is to baisaus isivaizdavimo tapo mano mokytoju. Tik veliau perskaiciau, kad Buda yra pasakes labai panasiai - “mirtis yra didziausias mokytojas”. 'the greatest of all teachers'.
Pazinus mirti, mes labiau vertiname gyvenima, mums tampa aiskesnes musu vertybes, mes tampame naturaliai geranoriskesni. Mes tampame labiau savimi. Priemus mirti, kaip neisvengiama etapa, mes labiau mylime zmones ir gyvenima. Man patinka viena fraze, kuria pasake Idris Lahore, kad mirtis yra draugas, nes tai ji, kuri dovanoja kiekviena nauja gyvenimo diena.