Dažniausiai mes neklausiame savęs, kaip man pasiruošti artimo žmogaus išėjimui ...
Jei tokie klausimai ir kyla, mes juos nuslopiname pasinerdami į veiklą, dirbdami arba pramogaudami...
O artimajam susirgus ir atsidūrus ties riba, esame užklumpami nepasiruošę. Tai užgriūva mus tarsi sniego lavina, ir mes nebežinome kaip elgtis, kaip tvarkytis su giliomis emocijomis, - mirties, nežinomybės, ateities baime...
Paklauskime savęs: o jei pradėčiau ruoštis tam iš anksto? Ar atleisčiau sau ir artimajam už sunkiausias gyvenimo akimirkas, ar susitaikyčiau, ar džiaugčiausi kiekviena kartu praleista minute, ar būčiau dėkingas už kartu nueitą kelią?